Paaugliška baroko dvasia

Paaugliška baroko dvasia

Šį kartą dailė mane inspiravo grįžti į trankią paauglystę, kuri taip stipriai alsuoja gyvenimu, neaplenkdama ir barokiškos mirties nuojautos. O paauglės juk visais laikas, trokšta būti pompastiškai ypatingos bei ryškios, tačiau mažiausiai dėmesio skiriant kaip to bus pasiekta. Būtent toks yra paveikslas, kurį pastebėjau M. Žilinsko dailės galerijos parodoje „Mirábile Visu / Nuostabu matyti“. Šis paveikslas skelbia didingą XVII a. tiesą – „Memento mori“ (lot. Prisimink, kad mirsi), tačiau jos formalus perteikimas ganėtinai nenušlifuotas, primenantis triukšmingą septyniolikmečių koncertą, grojant elektrinėmis gitaromis tėvų garaže. Įdomu, kad būtent šiuolaikinėje roko kultūroje ypatingai prigijo mirties kultas bei simbolika, kuri dabar atrodo ganėtinai praradusi savo vertę. Šis, vanitas (lot. tuštuma) tipo paveikslas žavus tuo, kad nestokoja jaunatviško veržlumo, vaizduoja žaismingą objektų gausą, be to, yra savas pabandymas - nutapytas nežinomo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dailininko. Tačiau darbas skelbia tikrai ne technikos virtuoziškumą, bet barokišką polėkį, siekiant pavaizduoti sudėtingą krikščioniško pasaulio ikonografiją ir metafizines idėjas.

Kalbant apie paauglystėje pamėgtą roko muziką, norėčiau priminti kaip svajingai ir be jokių užuolankų, dainavo roko legenda „Queen“ – „Per daug meilės tave pražudys“ ( Too much love will kill you ). O būtent tokia, draskanti iki kaulų smegenų, norinti viską išbandyti, ir ekspresyviai save išreikšti, meilė ištinka tik ankstyvoj jaunystėj. Barokas, šiame paveiksle, atrodo būtent toks - mylintis iki mirties: objektais, raštais, užrašais, medžiagiškumu perkraunantis visą kompoziciją, sukuriantis savitą žaismę, bet lyg pamirštantis šešėlio, neatskleistumo, paslapties jėgą. Visi paveikslo atributai sulipinami į vieną, margą visumą tamsoje. Nesistengiama techniškai sukurti perspektyvos, realistiškumo, perėjimų ar gylio. Idėja perteikiama be užuolankų, lyg tiesiog jaunatviškai - “kaip išeina“.

Pačiame centre, ant baltos drobulės gana kreivai tyso, jau pradėjęs irti lavonas, jo akiduobės jau gerokai patamsėjusios, tačiau labiau primena gotiško stiliaus makiažą nei pūvančias akis, iš pravertos burnos negausiai laša blankiai rausvas kraujas ir tiesiog švyti iššokę, sidabro atspalviu nuskaidrinti sąnariai. Argi tai neprimena roko grupių plakatų ar kompaktinių diskų viršelių? Blizgiuosius sąnarius palaiko lyg ore pakibę šlaunų ir rankų raumenys, grubiai ir kampuotai nupjaustytais galais. Taip pat, neužmirštama pavaizduoti ir tik kelis dantis išsaugojusios kaukolės, kuri paremia svyrančią lavono galvą. Smagiausios žaismės ir įdomumo paveikslui suteikia ant rusvos odos lakstantys, mažyčiai, įvairiausių rūšių gyvūnėliai, kurie turbūt tik ir taikosi apkramtyti jau sutręšusį lavoną.

Nenuneigiamai, paveikslo ikonografija vaizdinga, bet tuo pačiu, vėl prisiminus muzikinius terminus -  pernelyg polifoniška. Tikrai sunku nepastebėti citatų iš Švento Rašto gausos, kurios išrašytos ant baltų juostų, plaikstosi užpildydamos paveikslo tarpus. Jų turinys įvairus, tačiau siekiantis nurodyti, kad viskas yra laikina: „Mano dienos eiklesnės už bėgiką, prabėga ir laimės neatneša.“ Į akis krinta ir sąnarių sidabro blizgesį išlaikantys kariuomenės ginklai bei naiviai dekoruota karaliaus karūna, popiežiaus tiara ar vyskupo mitra, šalia numesta ir blyškaus kraujo rausvumo pasauliečių skrybėlė. Vienodų spalvų pasirinkimas sulygina yrančius kaulus su iliuziškai amžinais ginklais, bei luomų atributais, tai šiek tiek paryškina mirties idėją, slypinčią už visų šių nuorodų. Visgi, dėl viso paveikslo atlikimo, galima spręsti, kad spalviniai pasirinkimai galėjo gimti ir visai atsitiktinai, o didžiausias dėmesys buvo skiriamas beatodairiškam ženklų įamžinimui. Galima vardinti ir vardinti daugybę kitų barokinių atributų, kurie vaizduojami paveikslo apačioje, taip pat bandyti užrašyti visas panaudotas sentencijas... Tačiau suvienodintas nutapytų objektų ( įskaitant ir tekstą) spalvinis intensyvumas, bei perėjimų nebuvimas juos visus sulipina į vieną margą gausumą. Tokie paveikslo pasirinkimai suskamba lyg jaunatviška improvizacija, kai dar tik žaidžiama garsais, o šiuo atveju citatomis ir simboliais, tačiau nesiekiama perteikti, nušlifuoti esminės prasmės pačioje formoje.

Galbūt dėl daiktų plokštumo, trijų dimensijų iliuzijos neįvaldymo paveikslas stokoja idėjinio paveikumo, yra lyg nugalimas gausumo ir spalvinės žaismės. Ryškiausiai galima pastebėti šviesotamsos perėjimo neįvaldymą, kuris būtent šiuo laikotarpiu, klestėjo Rubenso ar Caravaggio kūryboje bei buvo būtinas vanitas tipo natiurmortuose. Paveiksle dėl šviesotamsos problemų neegzistuoja nei perspektyva, nei aiškus šviesos šaltinis. Centre, pavaizduotas lavonas, guli ant balto audeklo, kurio draperijos nors ir neblogai išryškinamos, tačiau išmėtomos padrikai, ką jau bekalbėti apie patį lavoną, kurio oda tai šen tai ten patamsėja ar prašviesėja. Objektų šešėliai taip pat nėra įvaldyti, vienur pernelyg atskiria, kitur pernelyg sulieja vienodo dydžio daiktus.

O juk būtent skendėjimas prieblandoje dažniausiai skatina tą mistišką mirties nuojautos būseną, tikėjimą ir religinį pajautimą. Mirtį, turintys priminti objektai, šiame paveiksle lyg atskiriami nuo savo šešėlių, tamsą išsklaidant padrikai ir didžiąją jos dalį pavaizduojant tiesiog viršutinėje paveikslo dalyje. Juoduma išstumiama už nugaros, jos vertė nihiliuojama, pačius objektus lyg išaukštintai, išstumiant į priekį. O juk būtent šešėlių įtaigumas bei gylis, vaizduojant simbolines nuorodas patraukia žiūrovą, skatina jį patirti sacrum – šventumą, kuris susideda iš tremendum ir fascinas – baimės ir susižavėjimo. Didieji baroko meistrai, žinoma, jau mokėjo tikrai realistiškai vaizduoti žmogų ar natiurmortus, tačiau kitas, esminis jų sugebėjimas buvo šešėlių, tamsos panaudojimo tikslingumas, nebūtinai akcentuojant jos gausą, bet stengiantis sukurti gylį, nuojautą, kad kažkas yra paslėpta ir neatskleista kiekvieno akims.

Darniam idėjų ir formų suskambėjimui galimai pritrūksta harmonijos įvaldymo. Taip pat būna ir muzikoje, kai paliečiama pernelyg aukšta nata ir nesugebama jos suvaldyti, garsas tampa chaotišku ir neišbaigtu. „Memento mori“  griebia už aukštos natos, nors konceptualiai ją išlaiko, vaizduojant atributus ar citatas iš Švento Rašto, tačiau neturėdamas vidinio įtaigumo, sugebėjimo plastiškai perteikti formų, ir pernelyg akcentuojantis margą spalvingumą atrodo lyg imituojantis tai, ko gerai nesuvokė. Tai primena pernelyg ekscentiškus roko muzikantus ar šiuolaikinėje jaunimo kultūroje pamėgtą kaukolės, kaulų, kraujo simbolikos vaizdavimą, senai praradusį poveikį ir vertę. Tačiau šis kūrinys galbūt yra tik nuoroda, kurios formalus neišbaigtumas neturėtų visiškai nuvilti šiuolaikinio žiūrovo. Šalia paveikslo esančiame apraše, galima pasiskaityti vaizduojamų simbolių reikšmes, gilias lotyniškų tekstų prasmes: „Juk mes patys lyg tik vakar užgimę ir nieko nežinom“. Tai iš dalies padeda susipažinti su poetišku ir mistišku baroko pasaulėvaizdžiu, tačiau atskleidžia tik vienpusį XVII a. aspektą – perdėtą ir žaismingą nuorodų ir prasmių gausą. Įdomu, kad būtent tai galima pastebėti dabartinėje masinėje kultūroje, kuri tas pačias kaukoles ir kraują naudoja nevaržomai, nebesiekiant nurodyti į mirties grėsmę, paženklinant tik mados skonį ir kultą.

Galiu lažintis, kad kiekvienas, roko kultūrą mėgstantis septyniolikmetis, nedvejodamas paveikslą „Memento mori“ pasikabintų šalia garsiausių grupių plakatų. Šie muzikantai taip dažnai dainavo apie mirtį, kad kai kurie iš jų, iš tiesų mirė labai jauni ar net nusižudė. Tačiau retas suvokė kokią galią jie turi prieš minią paauglių, spoksančių ir atkartojančių kiekvieną jų gestą, stilių ar net tą patį mirties aktą. Aptartas paveikslas, taip pat lyg šie paaugliai, bando tik simboliškai atkartoti, įvardinti esmines idėjas, kurias perskaityti tikrai įdomu, tačiau taip pat atsiskleidžia, kad neturint patirties, technikos įvaldymo, tamsos, šešėlio svorio suvokimo tai neatskleidžia pilnos visumos ir harmonijos.