Netikėtas šokio filmas „Lora“

http://dance.lt/okis-od-iu-ne-w-kritika-netik-tas-okio-filmas-lora/

  

Netikėtas šokio filmas „Lora“

„Ką darai su meile yra harmonija, ką už pinigus – destrukcija.“ – teigia Algimantas Mikutėnas filmo „Lora“ operatorius ir idėjos autorius.

Trumpametražis šokio filmas „Lora“ nustebino ne tik mane, bet ir daugelį Loretos Juodkaitės gerbėjų. Reikėtų pažymėti, kad vien jau filmo pristatymas tapo kiek teatrališku, nenuspėjamu įvykiu, kurį nulėmė techninės kliūtys ir kūrėjų charizma. Pirmiausia, žiūrovams buvo suteikta galimybė išvysti, matyt, filmo juodraštį, kuris netgi vadinosi „Lorka“, tačiau A. Mikutėno dėka, peržiūra buvo sustabdyta, įjungiant kokybiškesnį variantą, kuris, kaip vėliau teko sužinoti, taip pat dar nėra galutinis. Po filmo sekė atviras ir įdomus pokalbis, aptariantis ne tik filmo kūrybinius bei finansinius niuansus, bet  ir asmenines pagrindinės veikėjos patirtis ir požiūrius. Žinoma, didžiausią nuostabą sukėlė tikrai ne pristatymo pobūdis, bet šokis, sukurtas būtent šiam filmui ir visai nepriminęs įprastos L. Juodkaitės spektaklių stilistikos, labiau linkstant į pramoginio, kartais abstraktaus šiuolaikinio šokio pusę, galbūt ir su nuorodomis į Vokiečių šokio teatrą.

„Prieš Jus – geniali demokratinės šalies šokėja!“- po peržiūros išrėžė A. Mikutėnas.

Jau pirmuose kadruose matome atlikėją, pavirtusią roko scenos žvaigžde, o filmo metu, peraugančią ir į paslaptingų stichijų valdovę. Muzikinį vaizdo klipą, primenantys kadrai nebuvo itin ilgi, tačiau ganėtinai pulsavo atlikimo įtaigumu, turbūt įkvėpimo semiantis iš garsiausių muzikos kanalų. Vėliau buvo suteikta galimybė išvysti flamenko šokio pamokas, o pristatymo metu, L. Juodkaitė prasitarė, kad jai itin artima ši pietietiška tradicija. Labiausiai nustebino abstraktus šokis atliktas akinančioje, baltoje šviesoje, kūną paverčiant formaliu, kiek statiškai, techniškai judančiu siluetu. Būtent šie vaizdai visiškai sugriovė Loros Juodakaitės šokio įvaizdį, kuris, atrodo, visada yra persmelkiamas tik jai būdinga simbolika, ritualizuota stilistika. Vis dėlto, vandens, oro ir ugnies stichijų perteikimas priminė choreografės braižą. Scenografija, tiesiogiai panaudojant vandenį, pučiantį orą ir degantį ugnies ratą, kiek nutolo nuo menininkės Renatos Valčik spektakliuose kuriamos simbolikos, tačiau šokio ekspresija, aistra ir pati tematika nurodė į šokėjai būdingas idėjas. Be to, laisvai ant kūno tekantis vanduo, gausus ugnies panaudojimas scenoje bei ne kartą matyta garsios šokio teatro choreografės Pinos Bausch knyga, darė galutinę išvadą, kad Juodkaitė savo kūrybos kelyje įkvėpimo vis labiau semiasi ir iš šios kūrėjos.

„Menui arba šeimai turi atsiduoti šimtu procentu“ – pabrėžė Loreta Juodkaitė pokalbio metu.

„Lora“ tikrai nėra dokumentinis filmas, tačiau galėčiau tai įvardinti kūriniu, perteikiančiu šios šokėjos gyvenimo esenciją. Kartu su šokių ištraukomis jungiamas vienos šokėjos dienos formatas, keliaujant nuo rytinio prabudimo, mankštos iki vakaro šėlsmo bare ar susitikimo su šeima. Taip pat ne kartą įterpiamas ir garsusis šokėjos sukinys, be kurio neįvyksta nei viena atlikėjos repeticija. Filme akimirksnį parodomas ir Prancūzijos vaizdas, kaip nuoroda į dažnas atlikėjos gastroles, keliones, kurios matomos ir pasikartojančiuose važinėjimo troleibusu kadruose. Vis dėlto, būtent atlikėjos atsidavimas šokiui, jo įvairovei filme - esminė tema. Gyvenimas itin suspaudžiamas, dinamiškai šokinėjant nuo vieno įvykio prie kito, tačiau visada kalbant apie judesį, šokį, kuris įvyksta ne tik scenoje, bet ir tik prabudus lovoje, kavinėje ar net greitkelyje.

„O kas yra šokis?“ – atsakymo filmo kūrimo metu ieškojo A. Mikutėnas.

Šokio filmas Lietuvos padangėje nėra įprastas reiškinys ir net senam kino vilkui Algimantui Mikutėnui tapo nauju išbandymu. Jis teigė, kad stengėsi filmą kurti kuo paprasčiau, nebandant panaudoti įmantrybių, sekant Lumiere‘ų nebylaus kino tradicija. Vis dėlto žinių, kaip filmuoti šokį teko semtis ir iš užsienio pavyzdžių. Galbūt todėl filmas atrodė dar kiek eksperimentinis, jungiantis įvairius filmavimo būdus nuo statiškos, nejudančios kameros iki buitiško kiek drebančio vaizdo  stilistikos. Filmas dar nėra iki galo išbaigtas, tačiau didžioji dalis, nors ir eksperimentinių sprendimų, atrodė ganėtinai pasiteisinę.

„Svarbiausia yra meilė.“ – teigė Loreta Juodkaitė.

Filmą „Lora“ pavadinčiau įdomiu menininkų bendradarbiavimu, menininkų, kurie atsiduoda kūrybai, tiki tuo ką daro ir pajaučia kito atsidavimą. A. Mikutėnas pasakojo, kad būtent todėl pasirinko kurti filmą apie šią šokėją, kuri jo teigimu, dirba su visa „dušia“. Ir tenka tik konstatuoti faktą, kad operatoriui pavyko šį atsidavimą perteikti, galbūt dar ne iki galo nušlifuotai, tačiau nuoširdžiai ir aistringai. Belieka laukti tik galutinio varianto, tikintis, kad šokis sudomins ir daugiau kino kūrėjų, menininkų ar žiūrovų, atveriant kelią naujiems bendradarbiavimo eksperimentams.