Paaugliška baroko dvasia
Šį kartą dailė mane inspiravo grįžti
į trankią paauglystę, kuri taip stipriai alsuoja gyvenimu, neaplenkdama ir
barokiškos mirties nuojautos. O paauglės juk visais laikas, trokšta būti pompastiškai ypatingos bei ryškios, tačiau mažiausiai
dėmesio skiriant kaip to bus pasiekta. Būtent toks yra paveikslas, kurį
pastebėjau M. Žilinsko dailės galerijos parodoje „Mirábile
Visu / Nuostabu matyti“. Šis paveikslas skelbia didingą XVII a. tiesą –
„Memento mori“ (lot. Prisimink, kad mirsi), tačiau jos formalus perteikimas
ganėtinai nenušlifuotas, primenantis triukšmingą septyniolikmečių koncertą,
grojant elektrinėmis gitaromis tėvų garaže. Įdomu, kad būtent šiuolaikinėje
roko kultūroje ypatingai prigijo mirties kultas bei simbolika, kuri dabar
atrodo ganėtinai praradusi savo vertę. Šis, vanitas
(lot. tuštuma) tipo paveikslas žavus tuo, kad nestokoja jaunatviško veržlumo,
vaizduoja žaismingą objektų gausą, be to, yra savas pabandymas - nutapytas
nežinomo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dailininko. Tačiau darbas skelbia
tikrai ne technikos virtuoziškumą, bet barokišką polėkį, siekiant pavaizduoti
sudėtingą krikščioniško pasaulio ikonografiją ir metafizines idėjas.
Kalbant apie paauglystėje pamėgtą
roko muziką, norėčiau priminti kaip svajingai ir be jokių užuolankų, dainavo
roko legenda „Queen“ – „Per daug meilės tave pražudys“ ( Too much love will
kill you ). O būtent tokia, draskanti iki kaulų smegenų, norinti viską
išbandyti, ir ekspresyviai save išreikšti, meilė ištinka tik ankstyvoj jaunystėj.
Barokas, šiame paveiksle, atrodo būtent toks - mylintis iki mirties: objektais,
raštais, užrašais, medžiagiškumu perkraunantis visą kompoziciją, sukuriantis
savitą žaismę, bet lyg pamirštantis šešėlio, neatskleistumo, paslapties jėgą. Visi
paveikslo atributai sulipinami į vieną, margą visumą tamsoje. Nesistengiama
techniškai sukurti perspektyvos, realistiškumo, perėjimų ar gylio. Idėja
perteikiama be užuolankų, lyg tiesiog jaunatviškai - “kaip išeina“.
Pačiame centre, ant baltos drobulės
gana kreivai tyso, jau pradėjęs irti lavonas, jo akiduobės jau gerokai
patamsėjusios, tačiau labiau primena gotiško stiliaus makiažą nei pūvančias
akis, iš pravertos burnos negausiai laša blankiai rausvas kraujas ir tiesiog
švyti iššokę, sidabro atspalviu nuskaidrinti sąnariai. Argi tai neprimena roko
grupių plakatų ar kompaktinių diskų viršelių? Blizgiuosius sąnarius palaiko lyg
ore pakibę šlaunų ir rankų raumenys, grubiai ir kampuotai nupjaustytais galais.
Taip pat, neužmirštama pavaizduoti ir tik kelis dantis išsaugojusios kaukolės,
kuri paremia svyrančią lavono galvą. Smagiausios žaismės ir įdomumo paveikslui
suteikia ant rusvos odos lakstantys, mažyčiai, įvairiausių rūšių gyvūnėliai,
kurie turbūt tik ir taikosi apkramtyti jau sutręšusį lavoną.
Nenuneigiamai, paveikslo
ikonografija vaizdinga, bet tuo pačiu, vėl prisiminus muzikinius terminus
- pernelyg polifoniška. Tikrai sunku
nepastebėti citatų iš Švento Rašto gausos, kurios išrašytos ant baltų juostų,
plaikstosi užpildydamos paveikslo tarpus. Jų turinys įvairus, tačiau siekiantis
nurodyti, kad viskas yra laikina: „Mano dienos eiklesnės už bėgiką, prabėga ir
laimės neatneša.“ Į akis krinta ir sąnarių sidabro blizgesį išlaikantys
kariuomenės ginklai bei naiviai dekoruota karaliaus karūna, popiežiaus tiara ar
vyskupo mitra, šalia numesta ir blyškaus kraujo rausvumo pasauliečių skrybėlė. Vienodų
spalvų pasirinkimas sulygina yrančius kaulus su iliuziškai amžinais ginklais,
bei luomų atributais, tai šiek tiek paryškina mirties idėją, slypinčią už visų
šių nuorodų. Visgi, dėl viso paveikslo atlikimo, galima spręsti, kad spalviniai
pasirinkimai galėjo gimti ir visai atsitiktinai, o didžiausias dėmesys buvo
skiriamas beatodairiškam ženklų įamžinimui. Galima vardinti ir vardinti daugybę
kitų barokinių atributų, kurie vaizduojami paveikslo apačioje, taip pat bandyti
užrašyti visas panaudotas sentencijas... Tačiau suvienodintas nutapytų objektų
( įskaitant ir tekstą) spalvinis intensyvumas, bei perėjimų nebuvimas juos
visus sulipina į vieną margą gausumą. Tokie paveikslo pasirinkimai suskamba lyg
jaunatviška improvizacija, kai dar tik žaidžiama garsais, o šiuo atveju
citatomis ir simboliais, tačiau nesiekiama perteikti, nušlifuoti esminės
prasmės pačioje formoje.
Galbūt dėl daiktų plokštumo, trijų
dimensijų iliuzijos neįvaldymo paveikslas stokoja idėjinio paveikumo, yra lyg
nugalimas gausumo ir spalvinės žaismės. Ryškiausiai galima pastebėti
šviesotamsos perėjimo neįvaldymą, kuris
būtent šiuo laikotarpiu, klestėjo Rubenso ar Caravaggio kūryboje bei buvo
būtinas vanitas tipo natiurmortuose. Paveiksle
dėl šviesotamsos problemų neegzistuoja nei perspektyva, nei aiškus šviesos
šaltinis. Centre, pavaizduotas lavonas, guli ant balto audeklo, kurio
draperijos nors ir neblogai išryškinamos, tačiau išmėtomos padrikai, ką jau bekalbėti
apie patį lavoną, kurio oda tai šen tai ten patamsėja ar prašviesėja. Objektų
šešėliai taip pat nėra įvaldyti, vienur pernelyg atskiria, kitur pernelyg
sulieja vienodo dydžio daiktus.
O juk būtent skendėjimas
prieblandoje dažniausiai skatina tą mistišką mirties nuojautos būseną, tikėjimą
ir religinį pajautimą. Mirtį, turintys priminti objektai, šiame paveiksle lyg atskiriami
nuo savo šešėlių, tamsą išsklaidant padrikai ir didžiąją jos dalį pavaizduojant
tiesiog viršutinėje paveikslo dalyje. Juoduma išstumiama už nugaros, jos vertė
nihiliuojama, pačius objektus lyg išaukštintai, išstumiant į priekį. O juk
būtent šešėlių įtaigumas bei gylis, vaizduojant simbolines nuorodas patraukia
žiūrovą, skatina jį patirti
sacrum –
šventumą, kuris susideda iš
tremendum
ir
fascinas – baimės ir susižavėjimo.
Didieji baroko meistrai, žinoma, jau mokėjo tikrai realistiškai vaizduoti žmogų
ar natiurmortus, tačiau kitas, esminis jų sugebėjimas buvo šešėlių, tamsos
panaudojimo tikslingumas, nebūtinai akcentuojant jos gausą, bet stengiantis
sukurti gylį, nuojautą, kad kažkas yra paslėpta ir neatskleista kiekvieno
akims.
Darniam idėjų ir formų
suskambėjimui galimai pritrūksta harmonijos įvaldymo. Taip pat būna ir
muzikoje, kai paliečiama pernelyg aukšta nata ir nesugebama jos suvaldyti, garsas
tampa chaotišku ir neišbaigtu. „Memento mori“ griebia už aukštos natos, nors konceptualiai
ją išlaiko, vaizduojant atributus ar citatas iš Švento Rašto, tačiau
neturėdamas vidinio įtaigumo, sugebėjimo plastiškai perteikti formų, ir
pernelyg akcentuojantis margą spalvingumą atrodo lyg imituojantis tai, ko gerai
nesuvokė. Tai primena pernelyg ekscentiškus roko muzikantus ar šiuolaikinėje
jaunimo kultūroje pamėgtą kaukolės, kaulų, kraujo simbolikos vaizdavimą, senai
praradusį poveikį ir vertę. Tačiau šis kūrinys galbūt yra tik nuoroda, kurios
formalus neišbaigtumas neturėtų visiškai nuvilti šiuolaikinio žiūrovo. Šalia
paveikslo esančiame apraše, galima pasiskaityti vaizduojamų simbolių reikšmes,
gilias lotyniškų tekstų prasmes: „Juk mes patys lyg tik vakar užgimę ir nieko
nežinom“. Tai iš dalies padeda susipažinti su poetišku ir mistišku baroko
pasaulėvaizdžiu, tačiau atskleidžia tik vienpusį XVII a. aspektą – perdėtą ir
žaismingą nuorodų ir prasmių gausą. Įdomu, kad būtent tai galima pastebėti dabartinėje
masinėje kultūroje, kuri tas pačias kaukoles ir kraują naudoja nevaržomai,
nebesiekiant nurodyti į mirties grėsmę, paženklinant tik mados skonį ir kultą.
Galiu lažintis, kad kiekvienas,
roko kultūrą mėgstantis septyniolikmetis, nedvejodamas paveikslą „Memento mori“
pasikabintų šalia garsiausių grupių plakatų. Šie muzikantai taip dažnai dainavo
apie mirtį, kad kai kurie iš jų, iš tiesų mirė labai jauni ar net nusižudė.
Tačiau retas suvokė kokią galią jie turi prieš minią paauglių, spoksančių ir
atkartojančių kiekvieną jų gestą, stilių ar net tą patį mirties aktą. Aptartas
paveikslas, taip pat lyg šie paaugliai, bando tik simboliškai atkartoti,
įvardinti esmines idėjas, kurias perskaityti tikrai įdomu, tačiau taip pat
atsiskleidžia, kad neturint patirties, technikos įvaldymo, tamsos, šešėlio
svorio suvokimo tai neatskleidžia pilnos visumos ir harmonijos.