Ką turi bendro žuvis ir Čiurlionis
Žuvis
senovinėje simbolikoje kaip gilaus vandens gyventoja laikoma instinktų, asmens
gelmių simboliu, įdomu, kad choreografė ir režisierė Birutė Letukaitė -
Komskienė šį simbolį paverčia pagrindiniu atskaitos tašku šokio spektaklyje
„Jūra“ pagal K. M. Čiurlionio simfoniją. Kūrinyje žuvys neria į visuomenės
gyvenimo gilumas ir atveria savitus paradoksus susikertant šiuolaikiniam ir
klasikiniam menui bei idėjoms. „Jūrą“ teko išvysti ir festivalio „Naujasis
Baltijos šokis‘12“ metu, ir Kauno „Girtučio“ salėje gegužės 12 d., tai suteikė
įdomią galimybę pažvelgti kaip spektaklis kinta laike ir erdvėje.
Įdomu,
kad žuvis kaip ir gyvatė gali būti vaizduojama „uroboro“ pavidalu - pati save
ryjanti. Šokio spektaklyje jūra tampa visuomenės simbolis, o žuvis – žmogaus,
nemažai kartų pabrėžiant, kad be saiko „rydami“ gamtos išteklius, teršdami juos,
ypač jūrą, naikiname ir patys save.
Apie Baltijos jūros problemas tikrai verta kalbėti
Lietuvoje, tyrimai rodo, kad lietuviai iš visų Baltijos šalių prisiima
mažiausiai atsakomybės už jūros užterštumą, dažniausiai pasiteisinant , kad
nieko neįmanoma pakeisti dėl finansinio stygiaus. Tačiau faktai, nors ir tikrai
netikėti, ypač, kad jūros žuvies dėl užterštumo negalima valgyti - pateikti spektaklio
programėlėje, skambėjo ne tik provokuojančiai, bet ir enciklopediškai. Kilo
klausimas ar tai geriausias sprendimas skatinti sąmoningumą. Be to, pats „Auros“
spektaklis sukurtas pagal galingą „Jūros“ simfoniją, problemas pateikė kartais
liudnai svyruojant tarp tragedijos ir komedijos.
Verta paminėti, kad spektaklio premjera Vilniuje,
„Naujojo Baltijos šokio‘12“ metu turėjo svarias projekcijas, kurios užaštrino įdomų
kontrastą tarp neginčijamos, pompastiškos klasikos ir svartyti skatinančių
šiuolaikiškų idėjų. Projekcijose buvo matomos plaukiojančios, prekybos
centruose ir fabrikuose kankinamos žuvys. Šie vaizdai ypač kėlė ašaras ir juoką
tuo pačiu metu. Atrodė gana paradoksalu matyti tokius tiesmukus, išdidintus
vaizdus Nacionaliniame dramos teatre – Lietuvoje oficialiausioje teatro
institucijoje ir dar girdėti Lietuviško genijaus simfoniją, iliustruotą
dūstančiomis žuvimis ir jas vaizduojančiais šokėjais. Visa tai kūrė žavų
kontrastą ir vidinį juoką, suvokiant kaip šiuolaikinis menas gali sau leisti
kalbėti apie idėjas, perkurti jas, sukeliant ne tik baimę ir susižavėjimą, bet
ir ironiją, dažnai puikiai skatinančią kritiškiau pažvelgti į save pačius. Tačiau
tos ironijos nebuvo tiek jau daug, kad ji atsvertų „Čiurlioniškos“ ir
choreografinės pompastikos perteklių ir polinkį į dramatizmą.
Spektaklyje Kaune, dėl techninių kliūčių,
projekcijos nebuvo panaudotos, tai suteikė savito solidumo, bet tuo pačiu neteko
ir didelės dalies minėto žavesio. Žuvies įvaizdis buvo perteikiama daugybėje
scenų ją kuriant vien kūnu, tad projekcijų vaizdiniai Vilniuje kūrė „sviestuoto
sviesto“ ironišką įspūdį. Projekcijų nebuvimas, dėmesį sutelkė tik ties atlikėjais,
matant tik jų kuriamą judesio kalbą, tačiau vien fizinė raiška atrodė kiek per
sausa. Visgi, bendras spektaklio atlikimas Kaune buvo jau žymiai labiau
subrandintas.
Kaip bebūtų, lenkiu galvą prieš Mariaus
Pinigio ir Ievos Navickaitės itin techniško šokio duetą. Jų aukšti, orą
skrodžiantys peršokimai ir nusileidimai buvo tokie minkšti lyg žemė būtų
padengta pūkais arba jie tikrai būtų tapę slidžiomis žuvimis. Tačiau reikėtų
paminėti, kad dažnai ir patys paprasčiausi rankų ar šlaunų paplekšnojimai,
dūsavimai pagrindinės temos plėtojimui, kartais padėjo tiek pat įtaigiai kaip
ir tobulai atliekami šuoliai ar pašokimai. Tokios šiuolaikinio šokio plastikos
grožio retai kur Lietuvoje pamatysi.
Visgi, susidarė įspūdis, kad temos plėtojimas
- visuomenės kritiką dar bandoma išreikšti galutinai nenutolstant nuo per
didelio problemų dramatizavimo bei plastiką, vizualinę pusę iškeliant aukščiau
temos. Tai matėsi ir minimalioje, bet įspūdingoje scenografijoje, išpūstą juodą
plėvelę paverčiant banguojančios jūros įvaizdžiu, taip pat ir atlikėjų gausa
scenoje, panaudojama įtaigiems, bet vienareikšmiams jūrą ar fabriką
vaizduojantiems, judantiems paveikslams kurti. Tačiau ar tai padėjo šalčiau
pažvelgti į taip stipriai iškeltą opią problemą ir ar ne pernelyg susitapatino
su simfonijos atmosfera - lieka klausimas.
Kaip bebūtų, „nardant“ po „Auros“ kuriamą
„Jūrą“ Vilniuje ir Kaune susidarė išvada, kad skoningai ir šiuolaikiškai
kalbėti apie socialines problemas, iš tiesų, yra slidus, bet intriguojantis
reikalas. Pats spektaklio mastas tikrai įdomus reiškinys lietuviško šokio scenoje,
kurioje šį spektaklį galima laikyti tikrai didelio atlikėjų potencialo ir
choreografinės patirties išraiška (Ilgametė „Auros“ vadovė po spektaklio Kaune
buvo sveikinama solidaus jubiliejaus proga). Tačiau perryškus plėtojamų problemų
iliustravimas kažin ar iki galo perteikė estetinį efektą kurio buvo siekiama.
Jubiliejaus proga palinkėčiau ši spektaklį pateikti netikėtoje erdvėje, manau,
tai kompensuotų visus spektaklio trūkumus ir galutinai jį išpildytų.
